Evaldas Jansas. Paroda „Janso kelias“

                                               
    Evaldą Jansą pristatyti keliais sakiniais yra ir paprasta, ir beveik neįmanoma. Į retrospektyvą pretenduojantis parodos pavadinimas – “Janso kelias” yra įpareigojantis menininką ir žiūrovą, pažvelgti į pastarųjų metų darbus kiek atsietai, atšlijus nuo išankstinių nuostatų
ir susiformavusių vertinimo stereotipų, pažvelgti į “išstatytus ant pakylos” meno kūrinius taip, tarsi iš tikro norėtumėme išgirsti autorių kalbant “pirmuoju asmeniu”, begalo atvirai ir nuoširdžiai, analizuojanti savo keliones tarp socialaus ir asocialaus pasaulių, vaikštant tuo paribiu tarp meno ir gyvenimo, kur dažnai deklaruojant viena, norisi visai miniai ir pasauliui sušukti visiškai priešingus save teigiančius ir neigiančius šūksnius, manifestus bei išpažintis.
    Pats autorius, kalbėdamas apie parodos “Janso kelias” kūrinius, ne kartą mini žodį “potpourri”.  Tebūnie, gal tai ir yra nedidelis rinkinys, rinkinys labai įvairuojančių žanrų ir emocijų, bet gana dokumentiškai nusakantis pastarųjų metų Evaldo Janso darbus, mintis, emocijas ir iššūkius sau bei visuomenei.
    Montuodamas aibes “Jansas TV” interviu su meno pasaulio veikėjais Evaldas stengiasi prabilti “pirmuoju asmeniu”, parodyti nelengvą tokio specifinio vizualinio žanro, kaip “Jansas TV” užkulisius, “virtuvę”, savo mintis ir emocijas prišlieti prie interviu duodančių menininkų vaizdų bei minčių.
    Jansas aštria akimi stebi pro šalį slenkantį gyvenimą, jo vyksmą, nenuslysdamas paviršium, o taip, kad galima pajusti tą sūroką kraujo skonį burnoj, pro dirbtuvės langą stebint prostitutes Sodų g., lėtai slenkančias į mirtį juodų antkapinių paminklų išparduotuvės pavėsyje, fiksuoja ad absurdum vyksmus perfomanso, kai žmonės su maišais ant galvų verčiasi kūliais ir braunasi per ventiliacinio vamzdžio “iščias”, graudžiai juokingai dokumentuodamas ezoterinių, koučinginių ir psichoanalitinų praktikų parodijas, kai į kampą įvarytas žmogus bet kokiomis priemonėmis siekia atgimti ir vėl kažkokiu būdu gyventi toliau.
    Susireikšminti-nesusireikšminti…Amžini paradoksai, kaip ir “įmuziejintas”, orginalia anatomine-biologine technika sukurtas ant pakylos užkeltas ekskrementas, beveik ikona tapęs mirtina romantika “rėkiantis”, aštrus kūrinys – “Puokštė mylimajai”, visa tai Janso “erškėčiuoto” kelio dokumentai…
    Kadangi “potpourri”, tai priklauso išeksponuoti ir tapybos darbus, kur “simuliakro simuliakre” principu vyksta Janso ir pop kultūrinių, groteskiškai saldžių antikinės ir šiuolaikinės mitologijos veikėjų dialogai su pasauliu bei pačiu autoriumi, raibsta post epilepsiniai autoapokaliptiniai vaizdiniai, vaizdiniai kupini aliuzijų į ikoniškąjį meno istorijos lauką.
    ….Koliažai, kupini akių, mirguliuojantys portretiniais fragmentais, gyvenimo, praėjusio laiko fragmentais, kasdieną fiksuoti, dokumentuoti, fokusuoti judesiai, vyksmai, tapyboje “pagauti” socialaus-asocialaus paribiai, ekskrementas ant pjedestalo, aštri širdis – Janso kelio dokumentai.

Dailėtyrininkė Vaidilutė Brazauskaitė-L.